Gražios krūtys – daugelio moterų ir jų vyrų svajonė. Ne viena jas ir pasitobulintų, bet bijo operacijos… Šaltinis: žurnalas “Ieva”.
Internete gausu nuotraukų, kuriose nufotografuotos moterys po nepavykusių plastinių operacijų – su krūtyse atsivėrusiomis kiaurymėmis. Taip dažnai nutinka?
Žinau, apie ką kalbate, bet aš tokio atvejo nesu matęs per visus 27 savo praktikos metus. Šios kiaurymės vadinamos implanto protruzija: žaizda pjūvio vietoje prasiskiria ir implantas išsiveržia. Tada jį reikia šalinti. Taip gali atsitikti itin retai, dėl lėtinės infekcijos. Medicinoje aprašomi visi atvejai: perskaitykite bet kokių vaistų anotaciją – jei nors vienam ligoniui jie sukėlė komplikaciją, ji būtinai bus paminėta. Tačiau implanto išsiveržimas nėra baisi nelaimė – tiesiog jį tenka išimti, o po trijų mėnesių galima vėl įdėti.
Jei atvirai, kas dar blogesnio gali nutikti?
Gali kilti nemalonumų dėl narkozės, bet šiuo metu medikamentai tokie tobuli, kad šalutinis jų poveikis minimalus, o gandai, esą narkozė kenkia sveikatai, – nepagrįsti. Labiau bijome infekcijos, tada implantą reikia išimti. Todėl šiai problemai skiriama daug dėmesio.
Viena iš moteriško nerimo priežasčių – kad krūtinės implantai bus matomi plika akimi…
Kad krūtys bus kietos, atsigulus nenusvirs, jausis čiuopiant ir apskritai matysis? Tai tradicinis mitas, nors, žinoma, daug kas priklauso nuo chirurgo meistriškumo bei pačios moters pageidavimų. Jei implantas bus pakištas po raumeniu, jis matysis ir čiuopsis mažiau. Jei tik po oda – tikimybė, kad matysis, didesnė. Įtakos turi ir amžius – vyresnių nei 35 metų moterų krūtinėje implanto beveik nematyti, nes jį paslepia storesnis riebalinio audinio sluoksnis. Kartais net garsūs plastinės chirurgijos gydytojai nesupranta, kad krūtys taisytos, nors atrodo ne pagal moters amžių.
Nemažai matome ir vadinamųjų burbulų.
Per didelės, tiesiog išpūstos krūtys dažniau atsiranda ne dėl chirurgo, o dėl pacientės kaltės. Ji reikalauja ir ieško tokio gydytojo, kuris sutiktų nežmoniškai padidinti krūtinę ar, pavyzdžiui, lūpas. Kadaise Lola Ferrari apėjo dešimtis chirurgų, kol vienas sutiko įgyvendinti jos norus. Kita vertus, geras „burbulas” – puiki krūtinės apsauga. Yra buvę, kad implantai per avariją išgelbėjo krūtinės ląstą nuo lūžių. Juk jie atlaiko milžinišką krūvį – neplyšta ištempti net 400 kartų.
Jaunos moterys bijo efekto „double bubble”, kai po gimdymo implantas plaukioja sau, o krūtis – sau. Efektas „double bubble” gali pasirodyti iš karto po operacijos, o ne po gimdymo. Tai priklauso nuo operacijos atlikimo būdo ir chirurgo meistriškumo. Mano praktikoje tokio atvejo nepasitaikė.
O kaip senutės? Jei vietoj krūtų likę tik odos maišeliai, ar verta žaisti su implantais?
Mano vyriausiai pacientei buvo 86 metai. Kuo žmogus vyresnis, tuo gražiau gyja randai – nes jauna oda gydama randą tempia, plečia. Be to, brandi oda operuota atsigauna, mat tokiu būdu pastimuliuojama. Taigi amžius plastinei chirurgijai ne kliūtis, juolab dabar pasitempti verčia pats gyvenimas.
O ko operuodami bijote jūs?
Iškart po operacijos bijome kraujavimo toje vietoje, kur įdėtas implantas. Jei taip nutinka, gali prireikti dar vienos operacijos – ieškoti kraujavimo šaltinio. Vėliau bijome infekcijos, dar vėliau – randėjimo, kuris gali išryškėti po pusės metų ar vėliau. Randėjimas keičia implanto formą ir gali tekti operuoti dar kartą. Tačiau šios bėdos išsprendžiamos. Blogiausia, kas gali nutikti, – gali tekti pašalinti implantą ir krūtinė lieka tokia, kokia buvo prieš operaciją.
Įdomu, ką moterys mažomis krūtimis darė, kai nebuvo implantų?
Ir ko tik moterys nesigriebdavo dėl didesnio biusto. 1895 metais pirmą kartą į krūties vietą buvo persodinta lipoma – riebalinis auglys. Paskui prasidėjo eksperimentų etapas: į krūtis buvo kišami stiklo rutuliai, polivinilo kempinės, dar vėliau tas kempines sugalvota padengti polietilenu. Maždaug 6 dešimtmetyje silikoną leisdavo tiesiog į krūtį. Ir tik 7 dešimtmetyje amerikiečiai sugalvojo pirmuosius panašius į dabartinius implantus.
Sovietų laikais vienas latvių gydytojas bandė didinti krūtis į jas švirkšdamas konservuotų mirusių žmonių riebalų. Jie randėdavo, kietėdavo, mums yra tekę šalinti tuos darinius. Apskritai šioje srityje, kaip matote, būta kuriozinių nutikimų.
Mums negresia suvienodėti?
Implantai vienodi, bet moterų krūtinės – skirtingos. Todėl ir su implantais kiekviena krūtinė yra savita. Manau, moterys gali supanašėti tik vienu atžvilgiu: visos – gimdžiusios ir negimdžiusios, senos ir jaunos – bus gražiomis krūtinėmis. Šiuo atveju neliktų konkurencijos, vadinasi, visoms būtų ramiau.
Jūsų nuomone, kas labiau trokšta didesnių krūtų – moterys ar jų vyrai?
Moterys labiau reikalauja dydžio nei vyrai. Joms tai – moteriškumo įrodymas, galia. Pasididinusios krūtis moterys ima labiau pasitikėti savimi. Vyrai, žinoma, taip pat neabejingi padidėjusiai moters krūtinei. Jos pasakoja, kad po operacijos sulaukia daugiau dėmesio, jaučiasi geidžiamos.
Patirtimi dalijasi dvi garsios chirurgo pacientės Nijolė Pareigytė ir Ingrida Martinkėnaitė
Nijolė Pareigytė: Tiesą sakant, mintis pasididinti krūtinę kirbėjo seniai, tačiau baimė trukdė apsispręsti. Galiausiai vieną dieną ryžausi ir tariau sau: jeigu operaciją man atliks per mėnesį, nuspręsta. Ir pavyko! Operuojama nejutau jokio skausmo. Jis atsirado vėliau ir truko apie savaitę: buvo sunku vairuoti, negalėjau pakelti rankų, sudėtinga buvo net gulėti. Tačiau dabar labai džiaugiuosi chirurgo G.Papečkio kūriniu! Jokių komplikacijų, viskas sugijo, atrodau daug moteriškesnė ir labiau pasitikiu savimi. Kas pusmetį apsilankau pas gydytoją pasitikrinti. Krūtinę pasididinau tik vienu dydžiu – buvo B, o dabar C. Moterims, kurios trokšta didesnės krūtinės, patarčiau daryti tai protingai – kad krūtinė po operacijos atrodytų natūraliai, negalima radikaliai keisti krūtų dydžio. Tikrai nesigailiu, be to, mano krūtinė natūraliai dar šiek tiek padidėjo jau po operacijos. Gal vis dar bręstu?..
Ingrida Martinkėnaitė: Žinojau, ko noriu, bet galutinai apsisprendžiau tik po gydytojo konsultacijų, kurių metu kantriai buvo paaiškinta, kas man geriausia, kokie implantai tinkamiausi. Pirmiausia gydytojas išsiaiškino mano apsisprendimo priežastis, tai buvo tarsi psichologinė pagalba. Galiu patvirtinti, labai daug priklauso nuo gydytojo, nes tik jis mato proporcijas ir žino, kas bus gražu. Jis nuramina, paaiškina, kas vyks operuojant ir ko gali tikėtis po to. Apsiprasti su rezultatu man reikėjo laiko, gijo skausmingai. Kadangi turiu mažą dukrelę, ją reikėjo prižiūrėti, o gydytojas griežtai uždraudė imti ją ant rankų. Buvo sunku. Galvodavau, kam man to reikėjo. Tačiau dabar, kai kančios liko praeityje, džiaugiuosi – viskas yra super!
Irena Kamičaitienė
